Silmarillion

Idėja
Viename laiške Tolkinas yra rašęs:

Seniau <...> norėjau sukurti visumą daugiau ar mažiau tarpusavyje susijusių legendų nuo didingų kosmogoninių iki romantinio pasakos tipo <...>; visa tai būčiau galėjęs dedikuoti paprasčiausiai Anglijai, savo šaliai. Trokštamas tonas bei pobūdis būtų savotiškai vėsus ir aiškus, primenantis mūsų „orą“ (Šiaurės vakarų klimatą bei dirvą, tai yra Britaniją ir netoli šios esančias Europos vietoves <...>), pasižymintis (jei tik man pavyks tai padaryti) skaisčiu nepagaunamu grožiu, kai kurių vadinamu keltišku <...>. Kai kurias didžiąsias sakmes sukurčiau iki galo, o kitų palikčiau tik eskizus. Ciklai turėtų jungtis į didingą visumą, palikdami vietos kitiems protams bei rankoms, įvaldžiusioms tapybą, muziką ar dramą.
Savąsias legendas (arba mitologijas) Tolkinas rašė visą gyvenimą. Jos prasidėjo „Prarastųjų sakmių knyga“ 1917 m. Tik vėliau atsirado pavadinimas Silmarillion (angl. The Silmarillion). Tolkino sukurta kalba kvenija (Quenya) šis žodis reiškia „apie silmarilus“ (vns. silmaril – nuostabūs akmenys, vaidinantys svarbų vaidmenį Tolkino mitologijoje; kuopinė daugiskaita silmarilli; dgs. genityvas silmarillion).

Ištraukas iš mitologijų Tolkinas skaitė savo draugams bei šeimos nariams.

Paskatintas „Hobito“ sėkmės, Tolkinas bandė įsiūlyti „Silmarillion“ leidėjams, tačiau niekada nesitikėjo jų dėmesio. Nepavykus sumanymui išleisti „Žiedų valdovą“ drauge su mitologijomis, „Silmarillion“ jis ir toliau tobulino patylomis. Tačiau būtent „Silmarillion“ mitologijas Tolkinas laikė svarbiausiu savo gyvenimo kūriniu. Anot jo, „Hobitas“ ir „Žiedų valdovas“ į mitologijas tik netikėtai įsibrovė.

Mirus tėvui, sūnus Kristoferis Tolkinas ėmėsi redaguoti išlikusias krūvas rankraščių. Jis sudarė knygą, dabar žinomą pavadinimu „Silmarillion“, stengdamasis iš gausybės variantų atrinkti tuos, kurie, jo manymu, labiausiai atitiko paskutinį tėvo sumanymą. Ši knyga išleista 1977 m. Vėliau likę rankraščiai bei versijos su išsamiais Kristoferio komentarais išleisti knygoje „Nebaigtosios sakmės“ bei „Viduržemės istorijos“ tomuose.


[taisyti] Struktūra
"Silmarillion" sudaro:

Ainulindalë ([ainulindale], kvenja „ainų muzika“) – Eä (visatos) sutvėrimo mitas.
Valaquenta ([valakventa], kvenja „valų sakmė“) – apie tvėrėjo Eru vietininkus Ardoje valas (Valar) bei majas (Maiar).
Quenta Silmarillion ([kventa silmarillijon], kvenija „sakmė apie silmarilius“) – didžiausia knygos dalis, kurioje pasakojama apie įvykius prieš Pirmąjį Amžių ir Pirmajame Amžiuje.
Akallabêth – pasakojimas apie Antrąjį Amžių (Numenoro – savotiškos Ardos Atlantidos – istorija).
Apie Galios Žiedus bei Trečiąjį Amžių
„Silmarillion“ įvykiai trumpai atpasakojami „Žiedų valdovo“ prieduose. Šioje knygoje sudėtos žymiausios ir reikšmingiausios Tolkino parašytos istorijos: apie Turiną Turambarą (pagrįsta Kulervo istorija iš „Kalevalos“, apie Bereną ir Lutieną, apie Hurino vaikus ir kitos.


[taisyti] Siužetas
DĖMESIO: Žemiau atskleidžiamos kūrinio detalės

„Ainulindalėje“ pasakojama, kad buvo Eru, elfų vadinamas Iluvataru, ir jis iš pradžių sutvėrė ainurus (vns.-"Ainu", dgs.-"Ainur"), kurie ėmė prieš jį giedoti. Iluvataras jiems pasiūlė temą, ainurai ėmė kurti Didžią Muziką. Muzikoje atsirado nedarnių garsų, kurių įpynė vala(vns; dgs.-"valar"), vardu Melkoras. Kliaudoms pataisyti Iluvataras įvedė dar vieną temą, vėliau dar vieną. Galiausiai Muzika baigėsi. Tuomet Iluvataras parodė ainurams Viziją, kurioje buvo matyti viskas, ką jie giedojo, o paskui tarė: Eä, tebūnie! Taip atsirado Eä – Pasaulis, kuris Yra. Į šį pasaulį nusileido dalis ainurų ir pamatė, kad tai, ką jie giedojo, dar reikia sukurti. Po ilgų darbų jie sutvėrė Ardą – Žemę. Ardą ypač pamilo dalis ainurų ir nusileido į ją. Jų galios susietos su Arda, todėl jie vadinami valarais – Pasaulio Galybėmis. Apie valarus pasakojama „Valakventoje“: Manvė yra vyriausiasis, su juo gyvena Varda, žvaigždžių sutvėrėja, Javana – augalų ir gyvūnų globėja, Ulmas – vandenų valdovas ir t.t.

„Quenta Silmarillion“ pasakojama apie Iluvataro Vaikus. Iluvataro Vaikai – tai elfai ir žmonės. Apie juos ainurai negiedojo Muzikoje, jie atėjo tik iš Iluvataro temų. Dar yra nykštukai, kuriuos, nesulaukdamas elfų ir žmonių, kūrė vala Aulė, tačiau paaiškėjo, kad jis negali suteikti jiems gyvybės. Iluvataras pasigailėjo ir „įsivaikino“ dvarfus. Pagal „Quenta Silmarillion“ pirmieji pabudo elfai. Jie pabudo ne valarų susikurtoje palaimos kupinoje žemėje Amane, apšviestoje Dviejų Medžių, o tamsiame Viduržemyje, kur juos kraupino į Ardą taip pat nusileidęs Melkoras. Todėl valarai elfus pasikvietė pas save. Dalis jų išvyko į Amaną, dalis liko Viduržmyje. Amane gimė ir užaugo elfas Feanoras, kuris padarė silmarilus – akmenis, švytėjusius Medžių šviesa. Melkoras nužudė Du Medžius ir pagrobė silmarilus. Tuomet Feanoras ir septyni jo sūnūs prisiekė, kad atims silmarilus ir neatleis nė vienam, kuris iš jų juos bandys paveržti. Suklaidinti Melkoro melų, dalis elfų iš Amano grįžo į Viduržemį ir čia prasidėjo ilgus metus trukusi beviltiška kova su Melkoru. Ji pasibaigė Beleriandos – Viduržemio dalies, kurioje vyko dauguma „Quenta Silmarillion“ įvykių, – paskendimu.

Valarai į Viduržemį ištremtiems elfams atleido ir leido grįžti į Vakarus, tačiau ne visi grįžo iškart. Žmonėms už pagalbą kovose valarai padovanojo Numenoro salą. Apie gyvenimą joje ir jos žūtį (ne be Saurono pagalbos) pasakoja „Akallabêth“.

Dalis „Apie Galios Žiedus bei Trečiąjį Amžių“ trumpai atpasakoja įvykius Antrajame Amžiuje – kaip buvo nukaldinti Galios Žiedai, vaidinę svarbų vaidmenį Trečiojo Amžiaus įvykiuose – ypač šio Amžiau pabaigoje, kaip aprašyta „Žiedų valdove“.

Inforacija paimta iš http://lt.wikipedia.org/