Larpg - Kas tai?

LAUKO RPG

Ar kada nors teko stebėti persirengėlių paradą? Arba įvairiausių mūšių inscenizacijas prie Lietuvos pilių ar dvarų? O galbūt jums labai patinka fantastinė literatūra? Jeigu atsakymai į šiuos klausimus teigiami, jums būtina sužinoti ir apie lauko RPG. Lauko RPG, arba LARPG ("Live Action Role Playing Game"), lietuviškai verčiamas į "tiesioginio dalyvavimo vaidmenų žaidimą". Tačiau, tariant tokį pavadinimą, galima j mazgą surišti liežuvį, tad lietuvaičiai naudoja tiesiog "lauko RPG" pavadinimą.

Kas tai yra? Tai yra žaidimas, kuriame žaidėjai tiesiogiai dalyvauja savo veiksmais, poelgiais bei kalbomis. Realūs žaidėjo įgūdžiai perkeliami į žaidybinį pasaulį, kurį sugalvoja ir pateikia meistrai, t.y. žaidimo vadovai. Įdomu ir tai, jog LARPG yra skirstomi net į tris rūšis. Pirmoji jų — Lauko RPG, kuri dar skirstoma j vienadienes ir daugiadienes žaidynes. Dažniausiai jos vyksta kažkokiame poligone (miške, griuvėsiuose ar prie upės, ežero), kurį nustato patys meistrai. Tokiame žaidime didelis dėmesys skiriamas koviniams žaidėjų sugebėjimams, jų išvaizdai, tačiau tai nereiškia, jog pačios žaidynės negali būti ekonominio ar kitokio pobūdžio. Antroji rūšis — miesto RPG, kuri dar vadinama "Ilgai trunkančio" arba "Lėtaslinkio" vardais. Tokie žaidimai dažniausiai trunka nuo mėnesio iki pusės metų (ar dar ilgiau) ir tęsiasi visą parą. Didelis dėmesys skiriamas žaidėjų sugebėjimui rinkti informaciją ir ja pasinaudoti, taip pat ir kitiems realiems ar net išgalvotiems įgūdžiams. Paskutinioji lauko RPG rūšis — kambario variantas, kurį šio žaidimo mėgėjai dar vadina "kabinietka". Toks žaidimas vyksta mažame plote, todėl tikėtis kovų ar kitokių masinių susirėmimų, be abejo, neverta. Šiuose žaidimuose tikimasi kiek įmanoma daugiau vaidybos, mąstymo ir analizės, nes daug dėmesio skiriama intrigoms ir kitokioms nebylioms kovos priemonėms bei socialiniams veiksniams.

Iš tikrųjų, lauko RPG galima lyginti su lauko sportu. Žaidžiant miškuose ar didžiuliuose plotuose, tenka lakstyti po miškus ir orientuotis tik pagal išvirtusius medžius, žaidėjų balsus ir kitus orientyrus. Lauko RPG taip pat galima palyginti ir su pakankamai darniu dramos būreliu. Visi asmenys, dalyvaujantys žaidynėse, yra ir aktoriai, ir žiūrovai, nes kiekvienas jų mato žaidimą savo akimis ir vaidina kitiems. Todėl vaidyba yra vienas iš ryškiausių požymiu, kuris, deja, Lietuvoje nėra labai išplitęs, nes ne visi sugeba susikurti sau vaidmenį ir jį tinkamai suvaidinti. Prisipažinkime patys sau, jog visuomet svajojome būti riteriais, magais, princais ar princesėmis! Vaidyba padeda atskleisti tuos troškimus, leidžia asmeniui bent trumpam pasijusti jo svajonių herojaus kailyje, bet ne kiekvienas tai sugeba parodyti kitiems. Tačiau visgi yra asmenų, kurie turi tokių aktorinių sugebėjimų, ir sutikus tokį asmenį žaidime iškart pajusi, kad prieš tave stovi ne tavo klasiokas ar kaimynas, o visiškai tau nepažįstamas asmuo — riteris ar magas, kuris gali tave apgauti, gali tavęs nekęsti ar net norėti nužudyti (be abejo, žaidybiniais būdais), kuris gal visą žaidimą ieško būtent tavęs, norėdamas apginti ar tiesiog sužinoti tai, ką tu žinai. Todėl kuo daugiau vaidybos, tuo gražiau ir maloniau kitiems ir sau.

Minėtos inscenizacijos taip pat turi ryšį su lauko RPG — šiuose žaidimuose labai svarbūs kostiumai ir išvaizda. Jie privalo atitikti žaidimo pasaulį arba bent jau būti panašūs į tokio pasaulio aprėdus. Todėl šioje dalyje yra svarbus susikuriamas personažas, kurį stengiamasi suvaidinti. Žaidėjas gali būti vagimi, pėdsekiu, medžiotoju, valstiečiu, samdiniu, kariu, aristokratu, žyniu, magu ar kitokiu išgalvotu personažu, tačiau pageidaujama, kad tas asmuo vilkėtų savo personažą atitinkančius rūbus. Kodėl kostiumai yra svarbūs žaidynėse? Todėl, kad jei drabužis atitinka personažą, kiti iškart supranta, su kuo turi reikalą, su kuo kalbasi ir taip pagerina abiejų pusių vaidybą. Juk kiekvienam maloniau matyti bajorą, apsirengusį iškilmingai, o ne su mėlynais džinsais, sportiniais bateliais ir ryškiais marškinėliais su alaus ar kokia kita reklama. Neišsigąskite, jeigu savo spintoje neturite nuo praeitų naujųjų metų šventės užsilikusių karnavalinių drabužių — kostiumas nebūtinai turi būti originalus! Jei žaidėjas sugalvoja vaidinti karį, jis neprivalo lįsti į realius metalinius šarvus, nes gali pasidaryti gerai atrodančius šarvus iš popieriaus ir klijų, seno bei nenaudojamo kailio ar senos odinės striukės. Žaidynėse ginklais tampa tikrų ginklų imitacijos iš medžio ar tekstolito. Žaidėjai bei tokių žaidynių rengėjai rekomenduoja netgi "suminkštinti" šiuos ginklus — juk nenorim, kad nukentėtų žaidėjai?! Bent jau fiziškai tikrai ne!

Kaip ir kituose tokio pobūdžio žaidimuose visą "juodą" darbą atlieka meistrai arba vadovai. Šie meistrai — asmenys, kurie padaro didžiausią darbą, norint jog žaidynės iš vis įvyktų. Jei jie nieko nedaro, žaidimo nebūna arba jis būna prastos kokybės, neįdomus. Meistrai yra žaidimo dievai, jo kūrėjai, todėl juos reikia gerbti. Meistrai turi sugalvoti žaidimo siužetą, taisykles, intrigas ir posūkius, kuriais gali ar net turi pakrypti žaidimas, įvykus vienai ar kitai aplinkybei. Be to, meistrai turi surasti vietą, kurioje vyks žaidimas, informuoti apie rengiamą žaidimą potencialius žaidėjus ir atlikti kitokius administracinius ir organizacinius veiksmus. Taigi jie turi atlikti daug darbo, kad žaidėjai liktų patenkinti, o pastarieji, žinoma, turi tinkamai atsidėkoti savo pasirengimo pačioms žaidynėms lygiu.

Kadangi tai visgi yra žaidimas, jis skirtas suteikti kažkokį malonumą, pasitenkinimą. Be abejo, jame dalyvauti gali bet kas, bet kokio amžiaus, lyties ir rasės. Pagrindinis reikalavimas dalyviams yra vienas — žinoti taisykles ir jų laikytis. Būtent jos ir kuria tą atmosferą, kuri vėliau vieniems patinka, o kitiems galbūt ir ne. Taigi, jei jau susiruošėt žaisti šį žaidimą, pasistenkite laikytis taisyklių ir pagriebkite pačią didžiausią malonumo ir gerų pojūčių dozę.

Informacija paimta iš www.fantastika.lt